Teatras kviečia į literatūrinius performansus!

Balandžio mėnesį Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos padaliniuose prasideda teatro užsiėmimų ciklai senjorams, kurių metu dalyviams bus pristatyti literatūriniai performansai, vedamos diskusijos ir surengtos teatro dirbtuvės – ištraukų iš šiuolaikinių pjesių skaitymai, įdomių, atpalaiduojančių kūną ir išlaisvinančių mintis pratimų atlikimas: būkite pasiruošę pasinerti į pozityvius ir įkvepiančius kūrybinius iššūkius! Aktorinė ar kūrybinė patirtis nebūtina, svarbiausia - atsineškite gerą nuotaiką.

Literatūriniai performansai pakvies susipažinti su kritikų puikiai įvertintos šiuolaikinės literatūros šedevrais, kurie primins amžinąsias žmonijos temas ir leis pažvelgti į mus supančią realybę šiuolaikinių literatūros autorių, jaunų menininkų bei skirtingą gyvenimo patirtį turinčių žiūrovų akimis. „Taško“ teatro aktoriai Solveiga Reklaitytė ir Gediminas Povilavičius pakvies žiūrovus į skirtingų požiūrių mainus, bendradarbiavimą, ryšio ir supratimo tarp vyresnės ir jaunesnės kartos kūrimą. Anot Vinco Andriušio, didžiuliai ir daugiaplaniai karinės istorijos, politikos, ekonomikos, biologinių sistemų, žmogaus psichologijos tyrimai rodo, kad kolektyvinis vadinamųjų paprastų žmonių grupės potencialas visada tikresnis už išskirtinių individų, net jeigu jie turi didžiausią intelektą. Taigi, kartu mes galime sugalvoti ir nuveikti daugiau!

PERFORMANSAS „KAI KO TRŪKSTA“
Balandžio 21 d. 14 val. Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81A)
Balandžio 25 d. 15 val. „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49)
Gegužės 3 d. 17.30 val. Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8)

„Sudėk į daiktą du žmones, niekada iki tol nebuvusius drauge, ir gali atsitikti taip, kaip pamėginus sujungti vandenilio balioną su karšto oro balionu. Bet kartais tai pavyksta, tada atsiranda kažkas nauja, ir pasaulis tampa kitoks. O paskui, anksčiau ar vėliau, dėl vienos ar kitos priežasties, vienas iš tų žmonių atimamas iš kito. Ir tai, kas atimama, yra nepalyginamai daugiau, nei ankstesnė suma.“ (Julian Barnes „Gyvenimo lygmenys“). Meilė – tai atsakymas į visus klausimus, ar tik galimybė naujam skausmui? Ir net jei ryžtamės jai, nujausdami galimas pasekmes – kaip ir ar įmanoma judėti toliau? „Ar tiki gyvenimu po meilės?“ dainuoja amerikiečių daininkė Cher. O mes klausiame – ar gyvenimas be jos iš vis įmanomas?

PERFORMANSAS „OŽIO KLIEDESIAI“
Balandžio 28 d. 14 val. Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81A)
Gegužės 5 d. 12 val. „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49)

Gyvenimo grožis ir jos prasmė sudomina žmogų nuo tada, kai jo smegenų vingiai išsimindo tiek, kad juose susiformuoja galimybė šios minties užgimimui. Ir jei minčių takeliai neužželia pelėsiais ir yra karts nuo karto nuostabių (dažniausiai, deja, neigiamų) patirčių nugenėjami, tai ši mintis žmogaus nepaleidžia iki pat paskutinės akimirkos. Koks skirtumas tarp Archimedo ir Lervos? Jeigu vis tiek viskas pasibaigs ir tegyvensime poros ateinančių kartų atmintyje – koks, iš tiesų, skirtumas, kaip gyvensime? „Juk net ir netikinčiam kūdikiui aišku – Dievas geras, o Šėtonas, atvirkščiai – blogas! Bet juk tai, ponai, ožio kliedesiai! Ką mes apie juos iš tiesų žinome?“.

PERFORMANSAS „KAS TAI PER PASAULIS“
Gegužės 5 d. 15 val. Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81A)
Gegužės 10 d. 15 val. „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49)

„Mano amžiaus žmonės nebeturi vietų, kurias iš tikrųjų mylėjo ir kurioms priklausė. Liovėsi egzistavusios vaikystės ir jaunystės vietos, kaimai, į kuriuos važiuodavai per atostogas, parkai su nepatogiais suoliukais, kuriuose skleidėsi pirmosios meilės, seni miestai, kavinės, namai. Net jei išliko jų išorinis pavidalas, tatai tik dar labiau liūdina, nes primena kiautą, kurio viduje tuščia. Nėra, kur sugrįžti. Atrodo, lyg būtum įkalintas. Kameros sienos yra horizontas to, ką matau. Už jų egzistuojantis pasaulis yra man svetimas, jis ne mano." Dažnai žiūrime ir mylime istorinius filmus, kuriuose veiksmas vyksta sovietmečiu ar tarpukariu, hipių laikais ar legendiniais „80-aisiais“. Žiūrime ir matome visai kitokį pasaulį, susižavime juo ir net imame jo ilgėtis, nors niekada tame pasaulyje negyvenome. Koks jausmas patirti pasaulio kaitą? Koks jausmas, amžinai prarasti pasaulį, kuriame užaugai, kurį mylėjai, kuris buvo savas ir įprastas? Kai tos tiesos, įsodintos į širdį kaip kertinis Katedros akmuo lūžta ir tampa „atgyvena“ bei „siauru požiūriui“? Kovoti ar susitaikyti, su tuo, kas, regis, neišvengiama?

Kviečiame dalyvauti!