Moterų įgalinimo projekto sėkmės raktas: jei netikiu – nedarau. Jei labai tikiu – vadinasi pavyks

Atvėrus bibliotekos duris, natūrali asociacija – knygos! Tačiau bibliotekos yra arčiau mūsų ir arčiau bendruomenių, nei mes galime įsivaizduoti. Keistas tas žodis – bendruomenė... Atrodo, kad joje visi, tik ne mes. Bet yra šiek tiek kitaip... Bibliotekose „verda“ edukacijos, rankdarbystės, startuoja talentai ir slepiasi žinių ieškotojai. Visi jose telpa.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka užbaigė projektą „Aš esu moteris ir kokios mano supergalios?“. Nusibraukė įtampą projekto vadovė ir dalinasi projekto įgyvendinimo patirtimi. Apie tai, kodėl reikalingas moterų įgalinimas, ko išmoko ir kaip įgalinimas siejasi su verslumu pakalbinome, projekto vadovę Inesą Atkočaitienę.

Paklausta apie tai, kaip supranta, kad projektas vertas dėmesio ir idėja puiki, Inesa, atsakydama į klausimą ir, paminėdama, kad „jautėme bibliotekos lankytojų išreiškiamą poreikį“, galiausiai pateikė geriausią, nuoširdų ir gryniausią atsakymą:
Inesa: Jeigu atvirai, tai šis klausimas yra vienas sunkiausių.. Ir jam neturiu logiško atsakymo... aš bet kokią veiklą darau tikėdama vidumi. Jei netikiu – nedarau. Jei labai tikiu – vadinasi pavyks.

O juk tokį atsakymą pateikti yra drąsu, bet tikra ir tik ilgalaikę patirtį turintis specialistas gali sau leisti remtis intuicija, intuityviai jausti, kai visos projekto komponentės yra vietoje... svarbus klausimas: apie ką projektas buvo ir kodėl toks projektas tiko bibliotekai?
Inesa: Projektas „Aš esu moteris ir kokios mano supergalios?“ buvo apie įgalinimą. Projekto susitikimų ciklas „Moters galia“ buvo skirtas skleisti ne tik kultūrinę-literatūrinę žinią, bet ir psichologinę. Tikslas buvo kviesti tas knygų autores, kurios yra patyrusios išgyvenimų ir aprašiusios juos knygose. Tikslas – kad susitikimas veiktų kaip patyriminė savigalba, puoselėtų moteriškumą kaip prigimtinę savybę bei mažintų kultūrinę atskirtį. Mes, biblioteka, esame arti moterų. Kaip benorėtume lyčių įvairovės, bibliotekoje dažniausiai būtent moterys yra aktyviausios lankytojos ir renginių dalyvės. Moterys, ieškančios psichologinės literatūros, norinčios atvirai pasikalbėti su bibliotekininke, lankančios susitikimus su sveikatos specialistais bei mintimis pasiklydusios gyvenime.

Ar biblioteka gali būti tas pirmas vartininkas, ieškant atsakymų į negandų sprendimus?
Inesa: Be abejonės, įvairios psichologinės negandos (mažesnės ar didesnės) ištinka visus. Dėl to vis didėja vienišumo (nepainioti su vienatve), pasimetimo jausmas visuomenėje, nepaisant jų narių lyties, rasės, gyvenamos teritorijos ir kitų veiksnių. Tik tokias problemas spręsti, ieškoti pagalbos ir garsiai apie tai kalbėti labiau linkusios moterys. Bibliotekoje yra susiformavusi gausi moterų bendruomenė, o buvimas bendruomenėje kelia saugumo, pasitikėjimo jausmą. Projektu norėjosi palaikyti bendruomenės nares, padrąsinti norėti džiaugtis gyvenimu, realizuoti save ir rasti tam įrankius nesijausti vienišoms, būti suprastoms. Mums galėjimas pasiūlyti keletą įrankių – tai galimybė prisidėti prie visuomeninio emocinio, psichologinio klimato gerinimo.

Trumpas klausimas: Jeigu kartotumėte šį projektą, ką darytumėte kitaip?
Inesa: Šį projektą pirmiausia galima gilinti – susitikimus daryti dar siauresnėmis temomis. Šįkart drąsiau diferencijuočiau edukacines veiklas bei susitikimus. Atsižvelgiant į edukacijos sudėtingumą, renginio temą, drąsiau spręsčiau, kurią veiklą būtina daryti nuotoliu, o kurią gyvai.

Visuomeniniai projektai – nišinis klausimas. Jiems ir finansavimas skiriamas specifiškai ir juose dalyvauja pelno nesiekiančios organizacijos. Apie ką tokios organizacijos pamiršta projektuose?
Inesa: Kad jos ir yra pelno nesiekiančios! Kad nebūdami pelno siekėjais turime įdėti žymiai daugiau moralinio indėlio tam pačiam rezultatui gauti. Tą poveikį taip pat ne visada įmanoma pamatuoti matematiniais skaičiavimais. Taip, visi dirbame dėl vienokių ar kitokių skaičių, tikslų, tačiau mes nesame koncertų salė ir ne UAB, kurie gauna apčiuopiamą naudą. Mūsų vykdomi projektai dažniausiai turi didelį socialinį atspindį ir poveikį.

Projekte pateikėte galimybę moterims mokytis verslumo praktiškai. Kuo susiję verslumas ir moterų įgalinimas?
Inesa: Projekto tikslas – siekti didinti skaitmeninį raštingumą, skatinti moterų užimtumą. Buvęs gajus stereotipas – moteris šeimoje augina vaikus, rūpinasi šeimos židiniu ir dirba vienokį ar kitokį (ne visuomet mėgstamą darbą). Tai keičiasi. Tiek jaunos moterys, tiek brandesnės trokšta būti savimi, jaustis gerai darydamos gyvenime tai, kas teikia malonumą širdžiai. O dar geriau, kai tas malonumas gali virsti materialinės gerovės, ir nepriklausomybės šaltiniu. Socialinė medija kartais sukuria įvaizdį, jog užtenka reklamuoti siūlomą paslaugą ar prekę ir taip vykdomas verslas. Tačiau būna ne visi niuansai žinomi apie mokestines prievoles, ir neapsisaugoma, kad malonus verslas, generuojantis pajamas, netaptų karčiu prisiminimu. Tad legalaus verslo pradėjimui reikia turėti žinių. Kai kurios jų būtinos (mokestinės prievolės), kai kurios – reklaminei verslo sklaidai plėtoti. Apie mokestines prievoles žinių projekto dalyvėms nemokamai suteikė atitinkamų valstybinių įstaigų specialistai. Mūsų mokymai buvo orientuoti į tą socialinę moterų grupę, kurios pradeda verslą iš savo pomėgio, o mokamiems kursams lėšų nėra. Į šiuos mokymus buvo svarbu įtraukti lektorių, besidalinantį savo gerąja patirtimi. Patyriminė saviugda (per kito žmogaus patirtį) labiau motyvuoja, atkreipia dėmesį į specifinius verslo dalykus ir leidžia geriau pažvelgti į galimas rizikas.

Tokia iniciatyva tik įrodo, kad bibliotekos gali būti atradimu tiems, kas ieško atsakymų ne tik knygose, bet per veiklas, renginius, kūrybą. Savo darbe sutinkate daug moterų, kodėl gimsta noras jas įgalinti?
Inesa: Pati užaugau dviprasmiškame laikotarpyje: augau patriarchalinėje šeimoje su sovietiniu mąstymu. Dabar esu visuomenėje su laisvėjančiu požiūriu į viską. Augdama mačiau gausybę pavyzdžių, kai vyras yra viršesnis už moterį, o moteris yra namų prižiūrėtoja, vaikų augintoja, gausybę rūpesčių kraunanti ant savo pečių ir neretai gyvenanti aukos vaidmenyje. Sutikdama daug moterų, su kuriomis įgyvendiname idėjas ir diskutuojame renginiuose, bibliotekoje, turiu galimybę paklausti savęs – kas gi yra moteris? Kokia ji turi ir gali būti? Koks jos vaidmuo visuomenėje? O atradimas toks, kad moteris gali būti puiki šeimos židinio kūrentoja, globėja, šiltos emocinės atmosferos puoselėtoja. Tuo pat metu ji turi teisę į finansinį savarankiškumą, asmeninį tobulėjimą ir emocinį komfortą. Tai – galėjimas ir norėjimas būti savimi. Mylėti ir gerbti save kaip asmenybę nesivadovaujant stereotipais – būtina. Taip pat ištikus gyvenimo sunkumams arba, kai gyvenimo tikslai „eina ne pagal planą“, suvokti, kad galima rasti pagalbą ir supratimą visai netoli, net arčiau, nei kartais atrodo. Pavyzdžiui, šalia esančioje bendruomeniškoje bibliotekoje.

Interviu dalinasi NAPLE Sister Libraries